bergždinis

ber̃gždinis, -ė adj. (1) Gs, bergždìnis (2) J 1. kuris neveda jauniklių, nevaisingas, bergždžias (apie gyvulius): Karvė buvo ber̃gždinė – neturėjo nė veršio, nė pieno Klp. Šiemet mano žalmargė paliko ber̃gždinė Šl. Ber̃gždinė avelė Grž. Iš ber̃gždinės avies nei vilnų, nei mėsos daug nelauk Jnš. Perniai avino neturėjom, tai ir avys šiemet ber̃gždinės Lnkv. ^ Lakstosi kap ber̃gždinė avis po kaimenes Dkš. ║ nevaisingas: Bulius senas, aplebėjęs, jau bergždinis J. 2. šnek. bevaikis: Paliks visi tokie ber̃gždiniai, kaip mes Žml. 3. prk. betikslis, tuščias, nevaisingas: Kiek tai laiko jam prarijo kanceliarijos bergždiniai darbai A1883,15. | Bergždinis (ne kovos) šovinys rš. 4. apnokęs, sukietėjęs (apie žirnius): Daug žirnių ber̃gždinių Lnkv.